Monikos fotodienoraštis: 09/01/2010

Prologas

Kiekvienas mūsų kelyje sutiktas žmogus, kiekvienas gyvenimo posūkis, kad ir koks netikėtas bebūtų, nėra tik atsitiktinumas.

Aš tuo tikiu ir džiaugiuosi, jog fotografija suteikia kūrybinę laisvę fiksuoti AKIMIRKAS - juk būtent iš jų ir sudėliotas kiekvieno mūsų gyvenimas...

Fotografija man - tai begalinis džiaugsmas teikti DŽIAUGSMĄ kitiems!

Pasinėrusi į nepakartojamą fotografijos pasaulį, mėgaujuosi nuostabiu jo pažinimo keliu ir vis naujais kasdieniais atradimais.

Jais noriu pasidžiaugti ir su Jumis, tad būsiu laiminga, jei savo apsilankymo įspūdžiais pasidalinsite komentaruose!

Mano gyvenimo credo - "Niekis pralenkti kitus, daug didesnis pasiekimas pralenkti vakarykštį save", tad kritika ir pastabos čia taip pat visuomet laukiami!

2010 m. rugsėjo 23 d., ketvirtadienis

Apie rūke paskendusį rytą ir tikruosius gamtos deimančiukus

Tikriausiai nesuklysiu sakydama, kad rytas - pats gražiausias dienos metas, dovanojantis žmogui naują galimybę nuveikti prasmingų darbų, įkvėpti gaivaus vėjelio dvelksmo, pajusti bundančią gamtą... Nuostabu, kai turi galimybę stabtelėti akimirkai ir pasigrožėti šia gamtos dovana - pabraidyti po rūke skęstančią pievą, paklausyti tolimų paukščio giesmių, pasveikinti ankstyvą žveją, pasigrožėti milijonais deimančiukų pasipuošusiais laukais, gurkštelti tyros ryto ramybės bei tylos...